Mažiau rimtos kritikos, daugiau tikro skaitymo džiaugsmo. Apie knygas ir kultūrą taip, kaip tikrai yra — ne taip, kaip „reikia“.
Kartais knyga gali būti trumpa, bet joje telpa visas pasaulis. Mathias Enard ”Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius” – tai istorija apie Mikelandželą tarp Rytų ir Vakarų, tarp dviejų meilių ir nepastatyto tilto. Kartais įdomiausios istorijos
Knygos kartais tiesiog papasakoja istoriją, o kartais – apsigyvena galvoje. „Šmėkla gerklėj“ yra būtent tokia: apie motinystę, literatūrą ir vieną XVIII a. raudą, kuri persekioja per šimtmečius.
Kartais užtenka vieno pokalbio, kad paleistum tai, kas seniai laikė. „Kol dar neatšalo kava“ – švelni, melancholiška istorija apie neišsakytus žodžius ir antrus šansus. Patiko, bet ar sugrįšiu į šią kavinę dar kartą – dar svarstau.
Santykiai gali būti baisesni nei vienatvė.
M.Saukos „Kambarys“ – apie vyrą, kuris moka save analizuoti, bet dar mokosi būti santykyje.
Ne pati lengviausia Jane Austen, bet tikrai labiausiai morališkai įtempta. „Mansfildo Parkas“ mane labiau erzino nei žavėjo – ir gal būtent todėl buvo įdomu skaityti. O tu – komandoje „Fanei taip“ ar „Fanei ne“?
Pulitzerio premija dar negarantuoja, kad knyga „suskambės“ – bet šįkart ji pataikė tiesiai į dešimtuką. “Demonas variagalvis” ne glosto, o purto: apie skurdą, priklausomybes ir vaiką, kuris turėjo būti stiprus per anksti. Sunku, niūru, bet labai prasminga.
Tai keturių kartų šeimos saga, pasakojanti apie korėjiečių likimą Japonijos okupacijos ir pokario metais. Per asmenines meilės, gėdos, išlikimo ir tapatybės kovas romanas parodo, kiek žmogaus pastangos gali, o kiek vis dėlto nulemia sistema.
Kartais žmogiškiausias kambaryje pasirodo esantis robotas.
„Klara ir saulė“ – tyli, bet labai paveiki istorija apie meilę, pakeičiamumą ir pasaulį, kuriame pažanga ne visada reiškia artumą.
Kartais knygos neapverčia gyvenimo, bet tyliai paklausia, ar gyveni taip, kaip nori. „Kloverės apgailestavimų kolekcija“ man buvo lengvas, bet prasmingas priminimas, kad kai kuriuos dalykus dar galima užrašyti pieštuku – ir pakeisti.
Niujorkas, minios ir vis tiek – vienišumas.
Olivia Laing per menininkų gyvenimus parodo, kad vienatvė nebūtinai reiškia buvimą vienam – dažnai tai ryšio trūkumas net tada, kai esi apsuptas žmonių.
Lėta, daugiasluoksnė šeimos saga, apimanti beveik 80 metų Indijoje gyvenančios giminės istoriją, kurią lydi paslaptingas „vandens prakeiksmas“. Tai romanas apie paveldimumą, meilę ir likimą – apie tai, ką perduodame vaikams kartu su savo genais ir baimėmis. Knyga
Gyvenimas tarp kalbų kartais atrodo kaip nuolatinis vertimas – ne tik žodžių, bet ir savęs. „Anglų kalbos žodynas“ – tai lėta, mąsli knyga apie tapatybę, namus ir tą keistą jausmą, kai kita kalba šiek tiek pakeičia ir
Nuo ko čia pučiamos dulkės? Nuo visko, kas ilgiau nei penkias minutes gulėjo lentynoje ir pradėjo žiūrėti kaltinančiu žvilgsniu: knygų, kurios turėjo būti perskaitytos dar po praėjusios knygų mugės, bet magiškai persikėlė jau ir į šių metų.
Kartais dulkes pūsime švelniai, kartais taip, kad pusę lentynos nupūs. Nes kai kurios knygos tikrai to vertos, o kitos… na, jos neturėtų pykti, kad užverčiau po 30 puslapių, nes pavargau kovoti su miegu.
Didžiausia blogo dalis — knygos. Tos geros, tos keistos, tos, kurias visi giria, bet perskaitęs supranti, kad kažkur praleidai „paslėptą genialumą“. Bus ir tokių, kurios kažkada buvo „mano metų atradimas“, o po poros metų perskaitai ir …
